Jokūbo krikštynos Rumšiškėse įvyko rugpjūčio pabaigoje, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Tėvai norėjo pakrikštyti jį autentiškoje aplinkoje, pagal senovės lietuvių tradicijas, kai senovines apeigas atlikdavo pribuvėja. Apeigos vyko aukštaičių sodyboje, didžiausioje seklyčioje.
Bobutė-pribuvėja prieangyje pasveikino visus svečius, bei pakvietė į vidų. Kad gyvenimas būtų turtingesnis, stalas buvo gausiai nukrautas. Pagrindiniai patiekalai – duona, sūris ir medus. Bobute-pribuvėja pasakojo apie šeimos gyvenimo periodą nuo kūdikio gimimo iki jo krikštynų. Papasakojo pribuvėjos vaidmenį, bei priminė krikštatėvių pareigas, krikštynų dienos tikėjimus ir palinkėjimus. Kūmus patikrino, ar jie tinkami tapti krikšto tėvais. Ar pažįsta kultūrinus augalus, audeklus, vaistažoles bei namų rakandus. Vykstant į sodybą mažylio nereikėjo aprengti krikšto rūbeliais, juos atsinešė krikšto mama ir Jokūbėlis buvo aprengtas apeigų metu. Krikšto mama taip pat turėjo kuo gausiau apdovanoti krikšto vaiką, kad gyvenime jam nieko netruktų. Padovanojo česnako skiltelę, kad saugotų nuo piktosios dvasios; riestainių – kad čiulptuko nereikėtų; cukraus – kad pienas saldus būtų; vilnones kojines – kad nesušaltų ir sveikas būtų; angeliuką – kad angelą sargą įsigytų; šiaudinį sodą – kad lemtų lengvą gyvenimą; mažą pintinėlę – kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti; muilo ir lininį rankšluostį – kad tvarkingas ir švarus būtų; šermukšnio šakelę – kad nuo piktų laumių saugotų. Po apeigų bobutė pribuvėja į vieną kojinė įdėjo monetą, o į kitą įpylė žiupsnelį druskos, kad pikta akis nenužiūrėtų. Norint apgauti piktąsias dvasias, Jokūbėlis krikštatėviams buvo paduotas pro langą, o neišneštas pro duris. Taip pat pagal senovinius prietarus krikštatėviai su savimi turėjo pintinę saldumynų, kuriuos vykstant į bažnyčią dalino visiems pakeliui sutiktiems žmonėms.
Į Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią atvykome, kad kunigas Antanas Mickevičius suteiktų krikšto sakramentą. Bažnyčia nustebino, ne tik nuostabiu, šiltu bei puikiu humoro jausmu pasižyminčiu kunigu, bet ir savo architektūra, o ypač savo didžiuoju pravoslaviškas ikonas primenančiu altoriumi. Po apeigų kunigas mums pasakė, kad altorius yra atkeltas iš Kauno, Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Kauno soboro).
Po ceremonijos visi svečiai buvo pakviesti į Jokūbėlio močiutės namus.
Diena buvo praleista tikrai įspūdingai bei turiningai bei su nuostabiais žmonėmis. AČIŪ jums, ir iki greito.
