Balandžio mėnesį mane kalbino Lietuvos žinių žurnalistė Goda Ambrazas. Interviu su Jurgita Lukos buvo išspausdintas laikraštyje, o tie kas jo neskaitė – paskaitykite, tai trumpa pažintis su manimi.
Iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą gyventi grįžusią Jurgitą Lukos neseniai pasiekė džiugi žinia: Prancūzijoje vykusiuose vestuvių fotografijų apdovanojimuose Jurgitos darbas buvo įvertintas Europos mastu ir tapo vienas iš dešimties geriausiųjų gražiausios nuotraukos kategorijoje.
Vestuvių nuotraukų ir videokonkurso „Way Up North 2018“ nugalėtojai buvo paskelbti balandžio 3-iąją Kanuose vykusioje ceremonijoje. Jos tiesioginę transliaciją J.Lukos stebėjo internetu ir iš pradžių nepatikėjo, kad pelnė tokį prestižinį įvertinimą. Tarptautiniu dėmesiu Lietuvos fotografė džiaugėsi jau ne be pirmą kartą – prieš kelerius metus Taline vykusioje fotografų konferencijoje „I Am Photographer“ vestuvių detalių nuotraukų kategorijoje Jurgita laimėjo antrąją vietą.
Viskas prasidėjo Amerikoje
Vestuves fotografuojanti Jurgita prisiminė, jog pirmoji vedybų šventė, į kurią ji buvo pakviesta būti antrąja fotografe, vyko įsimintiną datą – 2011.11.11 Amerikoje, kur ji su šeima tuo metu gyveno. Į Jungtines Valstijas su vyru inžinieriumi Jurgita išvyko 2005 metais, laimėję žaliąją kortą. Išvykdama turėjo nutraukti studijas Kauno technologijos universitete, kur mokėsi siuvinių dizaino ir technologijos specialybės.
„Kai išvažiavome gyventi į JAV, mane ištiko nemenkas šokas, – prisipažino pašnekovė. – Vyrui buvo lengviau, nes jis jau keletą vasarų buvo praleidęs Amerikoje pagal studentų kultūrinių mainų programą „ Work and Travel USA“. Įsikūrėme jam žinomoje vietoje Kanzas Sityje, tačiau man viskas buvo nauja ir nepažįstama. Išvažiuodama maniau, kad moku anglų kalbą, tačiau vėliau paaiškėjo, jog mano kalbos labai nepakanka. “ Jurgitos teigimu, pirmą pusmetį ji tiesiog bijojo kalbėti su vietiniais žmonėmis, jautė užeinančius panikos priepuolius, bet ilgainiui prisitaikė prie naujo gyvenimo, susirado darbą.
„Iš pirmo ar antro atlyginimo nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą, nes tėvai labai prašė siųsti jiems mūsų gyvenimo Amerikoje nuotraukų. Pradėjau fotografuoti draugų gimtadienius, gamtą ir rimtai įsitraukiau“, – pasakojo Jurgita. Kai ją pradėjo kviesti fotografuoti vestuvių ar kitų šeimos švenčių ir pašaliniai žmonės, moteris susikūrė slapyvardį , nes amerikiečiams ištarti lietuvės pavardę buvo labai sudėtinga. „ Jie net mano vardą sunkiai ištaria, tai ką ir jau sakyti apie pavardę Lukoševičienė, – juokėsi fotografė. – Tad tiesiog sutrumpinau ją iki Lukos, ir niekam nebereikėjo laužyti liežuvio.”
Kerėjo Kolorado valstijos gamta
Po aštuonerių metų – namo
„Sutapimas, bet į Ameriką gyventi atskridome 2005 metų balandžio 20 dieną, o namo išskridome taip pat balandžio 20 dieną 2013 metais“, – pridūrė Jurgita. Vestuvių fotografe tikino, kad iš naujo pritapti tėvynėje jiems neprireikė laiko – grįžus atrodė, kad tų aštuonerių metų Amerikoje nė nebuvo. Iš pradžių šeima apsigyveno Jurgitos tėvų name Radviliškyje, o po kelių mėnesių persikėlė į Kauną, ten dukra Liuka pradėjo lankyti mokyklą, Jurgitos vyras susirado darbą, o ji pradėjo vestuvių fotografės karjerą Lietuvoje. Čia gimė ir antroji poros atžala Tadas, jam dabar penkeri.
Vestuvių papročiai skiriasi
Nors per sezoną Jurgita fotografuoja daug vestuvių, atrinkti vieną ar kelis kadrus, kurie galėtų dalyvauti tarptautiniuose vestuvinių nuotraukų konkursuose, nėra paprasta. Juolab, kad J.Lukos sakė niekada nesivaikanti madų, tendencijų, nors ir jaučia spaudimą tą daryti. Moteris ištikima savo pasirinktai krypčiai ir jaučia einanti teisingu keliu, o gautas įvertinimas Kanuose tai tik patvirtina. Tačiau ji įdėmiai stebi garsiausių pasaulio vestuvių fotografų darbą, o pastaruoju metu itin žavisi amerikiečio Jose Villos meninės fotografijos darbais.
„Yra nemažai ir lietuvių kolegų, kurių darbais džiaugiuosi. Tačiau stengiuosi visada išlikti savimi, išlaikyti savo fotografavimo stilių, nekopijuoti kitų fotografų“, – tikino J.Lukos.