Lapkričio mėnesį mane kalbino Inesa Uktverienė. Interviu su vestuvių fotografe Jurgita Lukos buvo išspausdintas žurnale “Lietuvė”, o tie kas jo neskaitė – paskaitykite, tai trumpa pažintis su manimi.
Jurgita, studijavote siuvinių dizainą ir technologijas. Ar spėjote išbandyti save šioje srityje, ar fotografija okupavo Jūsų laiką ir mintis anksčiau? Kodėl nusprendėte pasukti šiuo keliu?
Iš pradžių baigiau želdinių ir jų dizaino studijas, tada siekiau universitetinio išsilavinimo Kauno Technologijos Universitete. Tačiau studijas teko nutraukti studijas, nes su vyru laimėjome JAV imigracinę vizą ir nusprendėme išvykti gyventi į Kanzaso valstiją.
Gyvenant svetur atsirado poreikis dalytis nuotraukomis su artimaisiais, draugais Lietuvoje. Dėl šios priežasties į mano rankas pateko skaitmeninis veidrodinis fotoaparatas. Po truputį pradėjau fotografuoti aplinką, renginius, draugų gimtadienius. Vyras domėjosi fotografija, tad man vis paaiškindavo fotoaparato nustatymus, o vėliau ėmiau semtis žinių iš knygų.
Persikėlę į Grand Džankšeno miestelį, įsikūrusį prie Jutos ir Kolorado valstijų, kiekvieną savaitgalį kur nors važiuodavome – į nacionalinį parką ar kalnus (vyras skraido parasparniu). Pradėjau gilintis į peizažo fotografiją, įstojau į vietinį fotografų klubą. Atsiradus Facebook, sužinojau ir apie vietos fotografų grupės puslapį. Jame patyrusios fotografės dalydavosi žiniomis, organizuodavo fotosesijas ir keldavo rezultatus. Pasidalijusi savo darbais, buvau pastebėta ir pamažu pradėjau asistuoti kitiems fotografams. Vėliau sulaukiau pasiūlymų tapti antrąja vestuvių fotografe. Kai nusprendėme grįžti į Lietuvą, jau fotografavau vestuves kaip pagrindinė fotografė, tad tiksliai žinojau, kokia veikla užsiimsiu tėvynėje.
Kas sugrąžino atgal – tikrųjų namų trauka?
JAV nesijautėme kaip namuose. Norėjosi būti arčiau namų. Sugrįžę jautėmės taip, tarsi niekad nebūtume buvę išvažiavę.
Ar po aštuonerių metų fotografo darbas teikia tiek pat džiaugsmo?
Didžiulis džiaugsmas fotografuoti vestuves, kurios yra gerai suplanuotos t.y. nėra didelių atstumų tarp fotosesijos vietų, nes ilgos kelionės ganėtinai vargina. Tai ir jauniesiems leidžia atsipalaiduoti. Kai viskas vyksta sklandžiai, jie jaučiasi tarsi išsilaisvinę, džiaugiasi vienas kitu, nebijo parodyti savo tikrųjų jausmų, o užtikrina nuostabų fotografo darbo rezultatą.
Ši veikla man suteikia pažinimo džiaugsmą – neretai atrandu nepaprastai gražių Lietuvos vietų. Jose sutinku daug įvairių žmonių, su jais kartu tobulėju, priimu man skirtas gyvenimo pamokas. O kai jaunieji nusprendžia pakviesti mane fotografuoti vestuves užsienyje, suprantu, koks fotografo darbas yra nuostabus.
Nuolat plečiasi šiuolaikinių mobiliųjų telefonų galimybės. Jais darytos nuotraukos gali būti naudojamos netgi komercijoje. Kaip manote, ar tai gali lemti fotografų paslaugų paklausos mažėjimą?
Iš dalies. Bet prisiminkime, kad ne fotoaparatas ar telefonas daro puikias nuotraukas, o žmogus, kuris jį valdo. Atsiradus skaitmeninei fotografijai, visi sakė, kad juostinė fotografija išnyks. Bet šiuo metu vieni daugiausiai uždirbančių vestuvių fotografų pasaulyje naudoja juostas. Žmonėms nėra svarbu, kuo fotografuojama, svarbiausia – rezultatas. Taigi tie, kurie profesionaliai atlieka darbą, turi savo braižą, visada bus vertinami.
Kaip manote, kokie svarbiausi Jūsų sėkmės veiksniai: savitas stilius, patirtis, fotografijos madų išmanymas?..
Manau, pagrindinis ne tik mano, bet ir kitų žmonių sėkmės veiksnys – sunkus, kryptingas darbas. Ypač dabar, kai taip greitai ir dažnai viskas keičiasi. Aš stengiuosi domėtis vestuvių rinka, investuoti į save, plėsti žinias ne tik fotografijos, bet ir rinkodaros, verslo srityse.
Fotografinių madų nesivaikau, o fotografuoju jau nusistovėjusiu stiliumi. Po daugybės metų supratau, jog man artimiausia Fine Art dokumentinė fotografija. Jai būdingos šiltos ir šviesios spalvos, skiriamas didelis dėmesys detalėms ir dienos reportažui. Nuotraukose stengiuosi užfiksuoti ne tai, kaip žmonės atrodo, o kaip jie jaučiasi. Tai, dėl ko žiūrint į fotografiją kūnu perbėgtų šiurpuliukai. Dažniausiai tokiose nuotraukose matyti akimirkos trapumas, tikra, nesuvaidinta meilė, pagarba, nuoširdumas.
Ne visi klientai atsiskleidžia, ne visi pasiduoda, ne visiems pavyksta atsipalaiduoti. Daug nuotakų galvoja apie tokius nereikšmingus dalykus, kaip, pavyzdžiui, ar gerai atrodo, ar suknelė nesusiteps, ar servetėlės bus tokios spalvos, kaip norėjo. Bet ar tai yra svarbiausia, kai kalbama apie santuoką?
Kokios savybės svarbiausios Jūsų darbe? Ar manote, kad kiekvienas, įgijęs fotografijos žinių, galėtų šia veikla užsiimti?
Manau, svarbiausia yra gebėjimas bendrauti, pastabumas, nuoširdumas ir nesusireikšminimas. Vestuvės – tai jaunųjų diena, o ne fotografo scena. Tą dieną reikia nuolat spręsti atsiradusias problemas, priimti begalę sprendimų. Reikia būti įvairiapusiškam, nes tenka būti tarp daug pačių įvairiausių žmonių. Tai gali ne bet kas.
Vien gerai fotografuoti šiandien nepakanka – reikia išmanyti ir rinkodaros, verslo subtilybes.
Galbūt įgytos specialybės žinios taip pat pasitarnauja fotografo darbe?
Studijuojant kraštovaizdžio dizainą klausiausi ne tik dendrologijos, bet ir floristikos paskaitų. Taigi ne tik pažįstu sumedėjusius augalus ir gėles, bet ir žinau, kaip surišti puokštę spirale. Meilė gėlėms ir apskritai augalams išties padeda – labiau atkreipiu dėmesį į floristines detales, dekorą vestuvėse. Nuotraukomis džiaugiasi ne tik nuotakos, bet ir florsitės, dekoratorės.
Kokių vestuvių fotografijos tendencijų, pokyčių pastebite? Kokių nuotraukų pageidauja jaunieji?
Stebiu užsienio, ypač Amerikos, vestuvių fotografijos rinką. Stiliai, tendencijos labai priklauso nuo vietos kurioje fotografuojama. Galėčiau išsiskirti kelias tendencijas: fotografavimo juostiniu fotoaparatu imitavimą (nuotraukoms būdingas lengvumas, šviesumas), tamsumą ir niūrumą (rudi atspalviai), ryškų reportažinį stilių ir sudėtingą kompoziciją.
Lietuvoje, kiek pastebiu, tendencijos ateina iš Rytų. Viena jų – perdėtas tobulumo siekis. Neretai nuotakos nori tapti tuo, kuo nėra. Jos ieško fotografų, kurie jas paverstų glamūrinėmis, neatskleisdami tikrosios jų prigimties. Tam įtakos turi išpopuliarėjęs “Instagram’as” su „nulaižytais“ vaizdiniais. Noras atrodyti tobulai – šių dienų problema. Tad galima išskirti du jaunųjų tipus: vieniems vestuvėse norisi tik parodyti tik save, o kitiems svarbi pati santuoka, jų artimieji. Pagal tai, kokių nuotraukų norisi, pasirenkamas fotografas.
Kokios vietos dažniausiai pasirenkamos vestuvių fotosesijai?
Vietas stengiuosi parinkti, atsižvelgdama į nuotakos suknelę, vestuvių stilių. Svarbu, kad jos būtų pakeliui į šventės vietą. O jei vestuvės vyksta vienoje vietoje, fotografuojama jos teritorijoje, niekur papildomai nebevažiuojame.
Ką darote, jeigu fotosesijos planus sugadina, pavyzdžiui, lietus?
Jei iš anksto žinau, kad bus lietinga diena, pasidomiu vietomis, kur galėtume fotografuoti viduje. O jei lietus netikėtas, tiesiog traukiame skėčius. Svarbiausia – pozityvus jaunųjų nusiteikimas ir tikėjimas, jog dienos trūkumus galima paversti privalumais.
Ką patariate jauniesiems prieš fotosesiją?
Prieš vestuves padedu sudaryti dienos planą (jei nėra vestuvių planuotojos) ir patariu rinktis kuo mažiau fotosesijos vietų. Idealu, kai jos yra dvi ir pakeliui į šventės vietą. Taip jaunieji mažiau pavargsta.
Per fotosesiją neverčiu žmonių dirbti. Laikausi nuošaliau ir skatinu tarpusavio bendravimą. Poroms visada primenu, jog fotosesija – tai galimybė pabūti dviese, nes vėliau juos ir vėl sups šurmulys.
Kokios įsimintiniausios vestuvės, kuriose teko dalyvauti?
Įsimintinų buvo daug ir įvairių. Prisimenu visas fotografuotas vestuves JAV, nes jų dienotvarkė kitokia nei Lietuvoje. Prisimenu ir vestuves, surengtas autentiškame Lietuvos dvare. Jame vyko ir pasiruošimas, ir ceremonija, ir degustacinė vakarienė. Tik artimųjų apsuptyje, be vedėjo. Nuoširdžiai tarpusavyje bendraujant ir skambant foninei muzikai (iš telefono!).
Prisimenu ir vestuves Lietuvoje, kuriose tik nuotaka ir aptarnaujantis personalas buvo lietuviai, o visi svečiai buvo atvykę iš Anglijos. Prisimenu ir slaptas vestuves, kai jaunieji į mane kreipėsi likus vos kelioms dienoms iki datos. Ceremonijoje dalyvavo viso labo penki asmenys, bet ji buvo tokia jautri, tokia tikra… Džiaugiausi būdama šio įvykio dalimi. Kitais metais fotografuosiu vestuves užsienyje. Tikiu, kad ir jos taps nepamirštamomis.
Vis dėlto labiausiai atminti įstrigo vestuves, vykusios šį pavasarį. Pora iš Amerikos Lietuvoje ieškojo savo protėvių šaknų. Kelionės metu per savo 38 vestuvių metines atnaujino santuokos įžadus. Ceremonija vyko apleistoje miestelio bažnytėlėje, kurioje kadaise per Kūčias susituokė nuotakos močiutė ir vėliau buvo pakrikštyta mama. Ceremonijoje dalyvavo tik juodu, aš ir kunigas su vargonininke. Klausant santuokos įžadų, ašaros liejosi nepaliaujamai. Nepaprastai jautru, matyti žmones, kurie po daugybės metų yra kartu, vis dar myli, gerbia vienas kitą. Tokios istorijos atmintyje išlieka ilgam.
Žinau, kad dalyvaujate fotografų konkursuose? Kokiais įvertinimais jau galite pasidžiaugti?
Konkursų yra labai daug ir įvairių. Pavyzdžiui, tam tikros uždaros bendruomenės rengia dienos ar mėnesio konkursus, kuriuose nugalėtojus išrenka visi bendruomenės nariai balsuodami. Yra ir tarptautinių, vykstančių kartą per metus ar kas ketvirtį. Nugalėtojus renka pasaulyje pripažinti vestuvių fotografai. Tokiuose stengiuosi dalyvauti kasmet.
2017-aisiais Taline vyko konkursas „I Am Photographer“ konkursas. Dalyvavo 97 vestuvių fotografai iš keturiolikos šalių. Mano nuotrauka su nuotaka Renata, laimėjo antrąją vietą kategorijoje “The Best Photograph of Wedding detail”. O šį pavasarį kita mano fotografija tapo viena iš dešimties konkurso “Europe’s Best Wedding Photographs 2018” laimėtojų! Sunku nupasakoti, koks jausmas apima, kai stebėdama tiesioginę transliaciją, kurios metu skelbiami nugalėtojai, pamatai savo nuotrauką. Pamenu, kelias valandas buvau apimta euforijos. Galvojau: “Kas čia nutiko, ar tikrai?” Patikėjau tik tada, kai rezultatai buvo paskelbti viešai. Tai mano didžiausias tarptautinis laimėjimas, sulaukęs net Lietuvos žiniasklaidos dėmesio.