fbpx

Interviu su JURGITA LUKOS | Lietuvos žinios

Balandžio mėnesį mane kalbino Lietuvos žinių žurnalistė Goda Ambrazas. Interviu su Jurgita Lukos buvo išspausdintas laikraštyje, o tie kas jo neskaitė – paskaitykite, tai trumpa pažintis su manimi.


Iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą gyventi grįžusią Jurgitą Lukos neseniai pasiekė džiugi žinia: Prancūzijoje vykusiuose vestuvių fotografijų apdovanojimuose Jurgitos darbas buvo įvertintas Europos mastu ir tapo vienas iš dešimties geriausiųjų gražiausios nuotraukos kategorijoje. 


Vestuvių nuotraukų ir videokonkurso „Way Up North 2018“ nugalėtojai buvo paskelbti balandžio 3-iąją Kanuose vykusioje ceremonijoje. Jos tiesioginę transliaciją J.Lukos stebėjo internetu ir iš pradžių nepatikėjo, kad pelnė tokį prestižinį įvertinimą. Tarptautiniu dėmesiu Lietuvos fotografė džiaugėsi jau ne be pirmą kartą – prieš kelerius metus Taline vykusioje fotografų konferencijoje „I Am Photographer“ vestuvių detalių nuotraukų kategorijoje Jurgita laimėjo antrąją vietą.

Viskas prasidėjo Amerikoje


Vestuves fotografuojanti Jurgita prisiminė, jog pirmoji vedybų šventė, į kurią ji buvo pakviesta būti antrąja fotografe, vyko įsimintiną datą – 2011.11.11 Amerikoje, kur ji su šeima tuo metu gyveno. Į Jungtines Valstijas su vyru inžinieriumi Jurgita išvyko 2005 metais, laimėję žaliąją kortą. Išvykdama turėjo nutraukti studijas Kauno technologijos universitete, kur mokėsi siuvinių dizaino ir technologijos specialybės.

„Kai išvažiavome gyventi į JAV, mane ištiko nemenkas šokas, – prisipažino pašnekovė. – Vyrui buvo lengviau, nes jis jau keletą vasarų buvo praleidęs Amerikoje pagal studentų kultūrinių mainų programą „ Work and Travel USA“. Įsikūrėme jam žinomoje vietoje Kanzas Sityje, tačiau man viskas buvo nauja ir nepažįstama. Išvažiuodama maniau, kad moku anglų kalbą, tačiau vėliau paaiškėjo, jog mano kalbos labai nepakanka. “ Jurgitos teigimu, pirmą pusmetį ji tiesiog bijojo kalbėti su vietiniais žmonėmis, jautė užeinančius panikos priepuolius, bet ilgainiui prisitaikė prie naujo gyvenimo, susirado darbą.

„Iš pirmo ar antro atlyginimo nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą, nes tėvai labai prašė siųsti jiems mūsų gyvenimo Amerikoje nuotraukų. Pradėjau fotografuoti draugų gimtadienius, gamtą ir rimtai įsitraukiau“, – pasakojo Jurgita. Kai ją pradėjo kviesti fotografuoti vestuvių ar kitų šeimos švenčių ir pašaliniai žmonės, moteris susikūrė slapyvardį , nes amerikiečiams ištarti lietuvės pavardę buvo labai sudėtinga. „ Jie net mano vardą sunkiai ištaria, tai ką ir jau sakyti apie pavardę Lukoševičienė, – juokėsi fotografė. – Tad tiesiog sutrumpinau ją iki Lukos, ir niekam nebereikėjo laužyti liežuvio.”

 

Kerėjo Kolorado valstijos gamta 

 

Po kurio laiko Jurgita su vyru iš Kanzas Sičio persikėlė gyventi į Kolorado valstijos Grand Džankšeno miestelį. Pašnekovės teigimu, tokios gražios gamtos kaip Kolorade ne galėjo net įsivaizduoti, užtat pradėjo fotografuoti peizažus. Jurgitos vyras yra mėgėjas parasparnininkas, todėl daug laiko juodu praleisdavo nuostabių peizažų kalnuose, kur jis skraidydavo. „Grand Džankšene susiradau fotografų klubą, ten kas mėnesį vykdavo vietos fotografų susirinkimai, nuotraukų peržiūros, aptarimai. Kaip tik tuo metu ėmė populiarėti feisbukas, jame susiradau fotografų grupę, kuri specializavosi fotografuoti žmones. Tos grupės įkūrėjos buvo vestuvių fotografės. Pamačiusios mano darbus, jos pakvietė mane iš pradžių asistuoti per vestuvių fotosesijas, o vėliau ir būti antrąja fotografe“, – vestuvių fotografės karjeros pradžią prisiminė Jurgita. Ji kitados buvo prisiekusi sau, kad Amerikoje tikrai nesiryš būti pagrindine vestuvių fotografe. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip, ir ne trukus jaunavedžiai pradėjo būtent ją kviesti įamžinti svarbiausių jų gyvenimo akimirkų.

 

Po aštuonerių metų – namo 

 

Trejus metus pagyvenę maždaug Panevėžio dydžio Grand Džankšene, Jurgita su vyru ir tuomet šešiamete dukra Liuka nutarė grįžti į gimtinę. Pašnekovės teigimu, dukrai atėjo laikas pradėti lankyti mokyklą, o ji labai nenorėjusi, kad mergaitė mokytųsi pagal amerikiečių švietimo sistemą. Be to, nedideliame JAV miestelyje lietuvių šeimai sunkiai sekėsi susi rasti draugų. Visi draugai gyveno už keturių valandų kelio esančiame Denveryje, kur įsikūrusi nemaža lietuvių bendruomenė, arba Solt Leik Sityje, iki kurio taip pat tekdavo važiuoti apie 4 valandas.

„Sutapimas, bet į Ameriką gyventi atskridome 2005 metų balandžio 20 dieną, o namo išskridome taip pat balandžio 20 dieną 2013 metais“, – pridūrė Jurgita. Vestuvių fotografe tikino, kad iš naujo pritapti tėvynėje jiems neprireikė laiko – grįžus atrodė, kad tų aštuonerių metų Amerikoje nė nebuvo. Iš pradžių šeima apsigyveno Jurgitos tėvų name Radviliškyje, o po kelių mėnesių persikėlė į Kauną, ten dukra Liuka pradėjo lankyti mokyklą, Jurgitos vyras susirado darbą, o ji pradėjo vestuvių fotografės karjerą Lietuvoje. Čia gimė ir antroji poros atžala Tadas, jam dabar penkeri.

 

Vestuvių papročiai skiriasi 

 

Ne vienus metus fotografavusi vestuvių šventes Amerikoje, o dabar tokias akimirkas įamžinanti Lietuvoje Jurgita tikino, kad vestuvių papročiai gerokai skiriasi. Pašnekovės teigimu, Amerikoje dirbti daug lengviau, nes ten visas pasirengimas, ceremonija, fotosesija ir vestuvių pokylis paprastai vyksta vienoje vietoje, nereikia niekur važinėti. „ Lietuvoje yra kitaip: nuotaka ruošiasi vestuvėms – daro šukuoseną, makiažą, rengiasi suknelę vienoje vietoje, jaunikis – kitoje. Tuomet važiuojama į bažnyčią ar santuokų rūmus, vėliau pasirink toje vietoje vyksta fotosesija, tada vėl važiuojama į kokią nors sodybą ar restoraną vestuvių pokylio. Tas važinėjimas – papildomas vargas ne tik jauniesiems, svečiams, bet ir fotografui. Tuo metu JAV viskas paprastai vyksta vienoje konkrečioje vietoje – išnuomotame viešbutyje ar užmiesčio name. Čia ir nuotaka pasirengia šventei specialiai merginoms skirtame kambaryje, ir jaunikis pasipuošia ceremonijai kitame. Atvyksta kunigas ar pastorius, kuris suteikia Santuokos sakramentą, o šventė taip pat vyksta specialiai įrengtoje salėje ar kieme. Tokiomis sąlygomis fotografui dirbti daug lengviau“, – kalbėjo pašnekovė.

 

Nors per sezoną Jurgita fotografuoja daug vestuvių, atrinkti vieną ar kelis kadrus, kurie galėtų dalyvauti tarptautiniuose vestuvinių nuotraukų konkursuose, nėra paprasta. Juolab, kad J.Lukos sakė niekada nesivaikanti madų, tendencijų, nors ir jaučia spaudimą tą daryti. Moteris ištikima savo pasirinktai krypčiai ir jaučia einanti teisingu keliu, o gautas įvertinimas Kanuose tai tik patvirtina. Tačiau ji įdėmiai stebi garsiausių pasaulio vestuvių fotografų darbą, o pastaruoju metu itin žavisi amerikiečio Jose Villos meninės fotografijos darbais.

 

„Yra nemažai ir lietuvių kolegų, kurių darbais džiaugiuosi. Tačiau stengiuosi visada išlikti savimi, išlaikyti savo fotografavimo stilių, nekopijuoti kitų fotografų“, – tikino J.Lukos.