fbpx

Kelionė į Kalabriją, Italija | Trip to Calabria, Italy

Mano ir mano bendrakeleivių kelionė į Kalabriją, Italiją prasidėjo ankstyvą sekmadienio rytą. Labai keista, kai atvažiuoji į tuščią oro uostą, lengvai priduodi lagaminus ir nieko nesutikdami einam link vartų.

 

Pakeliui sužinojome, kad šiame skrydyje turėjo būti 15 keleivių. Artėjant laipinimo laikui jokių žmonių aplink nesimatė. Laukdami autobuse vis dar tikėjomės, gal dar kas nors keliaus. Bet.. išskridome tik mes keturi!

 

Jau sėdėdami lėktuve žinojome, kad mūsų atgaliniai bilietai yra atšaukti. Išskridome paskutiniu reisu į Italiją. Kaip grįšime atgalios, sugalvosime savaitės bėgyje.

 

Rugpjūčio 30

 

Taip prasidėjo mūsų kelionė per COVID-19 pandemiją.

Kelionė į Kalabriją Italija, Jurgita Lukos Photography

Tik nusileidus, pirmiausia užsisakėm kavos ir tada ėjome nuomotis automobilį.

Jaunieji apsistojo viešbutyje, o aš su planuotoja nakvynės su pusryčiais namuose (bed&breakfast – B&B), Sellia Marina miestelyje.

 

Pusvalandis kelio pėstute iki jūros ir iki šio nuostabaus restorano. Kur padavėja mokėjo angliškai! Pasirodo, mažesniuose miesteliuose tokių žmonių retai sutiksi. Man pasisekė. Maistas ten fantastiškas!


Vaizdai keliaujant link jūros.
Vaizdas iš B&B balkono ir mūsų vakarienė.

Kas nustebino mane jau pirmą vakarą. Čia tikras gyvenimas prasideda kokią 21-22 valandą vakaro. Lietuvoje, dauguma jau einame miegoti, ypač sekmadienį. O čia.. nuvažiavus į gretimą miestelį – verda gyvenimas. Vidurnaktį lauko kavinukės ir barai pilni žmonių. Ir ne taip, kad vien suaugę, bet šeimos su mažamečiais vaikas ar net kūdikiais. Likau apstulbus ir tada supratau, kodėl pandemija čia plito labai staigiai ir stipriai.

 

Aplankėme vieną gražiausią saugomų jūrų ruožą, kur stovi viena iš patraukliausių Italijos pilių – Aragono pilis (Castello Aragonese). Ji pastatyta salelėje, kurią su pakrante sujungia tik plona žemės juosta. Penkioliktame amžiuje pastatyta tvirtovė. Ji niekada nepriėmė vietinių bajorų, bet tarnavo kaip prieglauda kariams, kovojantiems su užpuolikais atkeliavusiais jūra.

 

Net ir šiandien galima pastebėti skirtingas statybų fazes skirtingais laikais, Normano, Švabijos, Bizantijos, Angevino ir Aragoniečių, kurie iškėlė galingą pilies gynybą. Tvirtovė, kurią nuolat atakavo turkai, liko apgyvendinta iki XIX amžiaus pradžios, kai gyventojai persikėlė į žemyną, suteikdami gyvybę mažam jūrininkų kaimui, šiandien dabartiniam turizmo centrui.

 

Beveik visiškai restauruotai Aragono tvirtovei būdingi kai kurie kambariai; senovinis kaimas su nedidelės bažnyčios ir koplyčios liekanomis; panoraminiai bastionai; bokštas, datuojamas XIII a., yra aukščiausias tvirtovės taškas.

Kelionė į Kalabriją Italija,

Vidurnaktį mūsų ilgoji ir pirmoji kelionės diena pasibaigė.  Pasimėgavome vaizdu, kokteiliais ir nusprendėme, kur ryt keliausim.

 

Rugpjūčio 31

 

Antroji kelionės diena

 

Šios dienos tikslas – povestuvinė fotosesija ir įžadų ceremonija Italijoje kuri vyks Scilla miestelyje. Miestelis Italijos Kalabrijos regione. Scilla daugiausia garsėja kaip Scylla, graikų mitologijos jūrų pabaisos, vieta. Pagrindinis miestelio traukos objektas yra paplūdimys.

 

Miestas įsikūręs Kalabrijos pakrantėje tarp Aspromonte kalno šlaitų ir Tirėnų jūros. Miestas yra šiek tiek į šiaurę nuo Reggio Calabria, o jo vandenys vasarą neatvėsina Mesino sąsiaurio skersvėjai, todėl vasaros mėnesiais mieste lankosi daugybė turistų. Šioje miesto dalyje yra daugybė restoranų, kavinių, barų ir viešbučių.

Kelionė į Kalabriją Italija, ScillaKelionė į Kalabriją Italija, Jurgita Lukos Photography, ScillaRuffo pilis – labiausiai lankoma Scilla vieta po paplūdimio. Pilis pastatyta ant aukštos uolos, nuo kurios atsiveria įspūdingos uolos ir žydras jūros vanduo. Pirmoji pilis čia stovėjo dar 5 a. pr. m. e. Vėliau pilis nuolat plėtėsi ir didėjo. Dėl to tvirtovė yra netaisyklingos formos ir dalinama į kelias dalis. Tam, kad patekti į pilį reikia pereiti tiltą, už kurio akmeniniai vartai su arkomis. Pilis iš pradžių buvo pastatyta kariniais tikslais, tačiau vėliau grafas Paolo Ruffo 1532 m.  perėmė ir ateinančius kelerius metus praleido šioje pilyje. Iš pilies lankytojai gali mėgautis nuostabiais Sicilijos pakrantės ir Eolian salų vaizdais.

Mano pirmasis skrydis dronu Italijoj.

Artėja stipri audra, nusileidau pačiu laiku.

Kelionė į Kalabriją Italija, Jurgita Lukos Photography, ScillaMūsų šventinė vakarienė su nuostabiu vaizdu.Kelionė į Kalabriją Italija, Jurgita Lukos Photography, ScillaVidurnakčio ledai prieš beveik 2 valandų kelionę atgalios į viešbutį.
Rugsėjo 1

 

Trečioji kelionės diena.

 

Vestuvių fotosesija Italijoje.
Jaunųjų kurortinis viešbutis.

Visiems susiruošus mūsų laukė 1,5 val. kelionė į fotosesijos vietą – Villa Caristo.

 

Pasak legendos, Caristo šeimos nuosavybė, buvo pastatyta ant romėnų vilos, priklausiusios Romos patricijui Steniui, griuvėsių, iš kurių vėliau kilo dabartinio Stignano vardas. Iki šiol nebuvo atlikta nuodugnių tyrimų, siekiant surasti architektą, kuris suprojektavo ir pastatė šiuos nuostabius rūmus ir supantį parką. Šias tikras ir unikalias brangenybes, kurios primena Vezuvijaus vilas savo stiliumi, dekoratyviniu turtu ir elegancija. Bėgant metams, vila patyrė rimtą ir nepataisomą grobstymą: manoma, kad apie šimtas marmurinių statulų buvo pavogta, kad puoštų kaimynystėje esančias kilmingas vilas.

 

Apžvalgos aikštelės apačioje suprojektuotas nuostabus delfinų fontanas. Vilos fasade, kurį sudaro įspūdingas dviejų aukštų pastatas, įrengti „žnypliniai“ laiptai. Laiptų papėdės centre yra marmurinis kūrinys, vaizduojantis operos Tankredžio ir Klorindos dvikovą. Dėl savo grožio ir unikalumo vila buvo įamžinta filatelijos serijoje „Le ville D’Italia“, kurią 1984 m. išleido Italijos paštas.

Kelionė į Kalabriją Italija, Villa Caristo,

Kelionė į Kalabriją Italija, Villa Caristo,


Bendra nuotrauka atminčiai.Kelionė į Kalabriją Italija, Villa Caristo, Šventinė vakarienė ir vėl igas kelias atgalios.
Kelionės tikslas įvykdytas, nuo šiol prasideda tikros atostogos.

Rugsėjo 2

Ketvirtoji kelionės ir nieko neveikimo diena

 

Mane labiau traukė augalai nei jūra. Niekad nebuvau iš tų, kurioms būtina „pasvilti“ saulėje, gulint paplūdimyje. Tiesa sakant, net Palangos paplūdimyje nesu deginusis. Gražu man į ją žiūrėti, malonu klausytis bangų ošimo, bet maudytis – nelabai.

Rugsėjo 3


Penktoji kelionės diena

 

Planuotoja Greta pasiūlė kelionę viešuoju transportu į gretimą miestą. Sutikau, tik fotoaparato nepasiėmiau, tik telefoną.

 

Katancaras – Italijos miestas Kalabrijoje, Katancaro provincijos ir Kalabrijos sostinė. Miestas iškilęs ant kalno, o status Fiumarelos slėnis dalina miestą į dvi dalis, kurias jungia didelis plieninis tiltas, vienas aukščiausių Europoje, suprojektuotas architekto Riccardo Morandi 1960 m.

Apsilankėme viduržemio jūros biologinės įvairovės parke. Jis buvo sukurtas sutvarkius senąją žemės ūkio mokyklą. Kraštovaizdis buvo pertvarkytas, siekiant pagerinti ir apsaugoti biologinę įvairovę. Šiandien parkas – ekosistema, kurioje gyvena daugybė augalų ir gyvūnų. Parke taip pat įsikūręs Laukinės gamtos gelbėjimo centras, Brigata Catanzaro karo istorijos muziejus ir provincijos policijos nuovada. Jame daugybė meno instaliacijų.

Šis impozantiškas fontanas su „Cavatore“ statula – 6-ojo dešimtmečio darbas. Čia žmogaus darbas įamžintas bronzine statula ant marmuro pagrindo.

Užklydome į Palazzo Ferrari – de Riso. Jis datuojamas XVI a. pabaiga, kai kuriuose šaltiniuose XVIII a.. Dokumentuose vadinamais „il Salvatore“ rūmais, nes yra netoli mažos S.Omobono bažnyčios.  XIX amžiuje dėl paveldimų priežasčių jis buvo padalintas į įvairius privačius būstus.

Vakaras Sellia Marina miestelyje.

Rugsėjo 4

 


Šeštoji kelionės diena

 

Prieš šios dienos kelionę nuėjom prie jūros. Mane visą kelionę stebino šiukšlių gausa. Ir pamačius tokį vaizdą supratau, kodėl jų pilna. Bet jų tikrai labai daug ir jų visur.

 

Ši diena buvo paskirta šiems Italijos miestams – Pizzo ir Tropea. Mus šį kartą lydėjo nuostabi lietuvaitė gidė Giderė, kuri gyvena Capo Vaticano.

Piedigrotta(Chiesa di Piedigrotta di Pizzo) bažnyčia. Vietos istorijos ir legendų mišinys daro Piedigrotos bažnyčią labai unikalia. Šimtus metų buvo perduodama legenda apie neapolietiško įgulos burlaivio avariją, įvykusią maždaug 1600-ųjų viduryje. Jūreiviai susirinko kapitono kabinoje, kur buvo laikomas Madonna di Piedigrotta paveikslas, ir visi kartu pradėjo melstis. Madonai prisiekę, kad jei jie išsigelbės pastatys koplitėlę jos garbei. Laivas nuskendo, o jūrininkai nuplaukė į krantą. Kartu su jais krantą pasiekė ir 1632 m. Madonos di Piedigrotta paveikslas bei laivo varpas. Pasiryžę įvykdyti duotą pažadą, jie iškalė uoloje nedidelę koplytėlę ir ten padėjo šventąjį paveikslą. Buvo ir kitų audrų, o paveikslas, kurį bangos išplukdydavo iš urvo visada buvo randamas toje vietoje, kur laivas atsitrenkė į uolas. Nėra duomenų, galinčių įrodyti šią istoriją, tačiau istorija yra labai sena ir giliai tikima gyventojų.

 

Apie 1880 metus vietos menininkas Angelo Barone, turėjęs nedidelę kanceliarinių prekių parduotuvę miesto centre, nusprendė pašvęsti savo gyvenimą šiai vietai; kiekvieną dieną jis pėsčiomis pasiekdavo tą vietą ir su kirtikliais padidino urvą, sukūrė dar du šoninius ir kambarius užpildė statulomis, vaizduojančiomis Jėzaus ir šventųjų gyvenimą. Jo sūnus Alfonso perėmė ir 40 metų savo gyvenimą paskyrė Bažnyčiai. Jo rankomis Bažnyčia įgavo galutinę išvaizdą. Jis lipdė kitas statulų grupes, bareljefus su šventomis scenomis, freskas ant centrinės navos skliauto ir pagrindinio altoriaus. Jam mirus, tęsėjų nebuvo.

 

Deja, septintojo dešimtmečio pradžioje Bažnyčia buvo patyrusi vandalizmą. Vyriškis (o gal ir du), įsibrovę į vidų, lazda nukirto galvą ir sulaužė kelių statulų galūnes. Laimei, to paties dešimtmečio pabaigoje Angelo ir Alfonso Barone sūnėnas, vardu Giorgio, nusprendė grįžti į Pizzo iš Kanados, kur persikėlė ir tapo žinomu skulptoriumi. Jis turėjo likti gimtojoje vietoje tik dvi savaites, bet nuvykęs aplankyti bažnyčios ir radęs ją sumažintą iki griuvėsių krūvos, jis nusprendė pabandyti ją atstatyti. Keletą mėnesių jis išbuvo Pizzo mieste, nenutrūkstamai dirbdamas prikėlė dėdžių sukurtą šedevrą. Restauravimas buvo baigtas 1968 m. Ir oficialiai pripažintas 1969 m., viešai padėkojus Pizzo savivaldybės tarybos rūmuose tarybos nariui Mannacio ir merui Amodio.

Kelionė į Kalabriją Italija, Piedigrotta(Chiesa di Piedigrotta di Pizzo) bažnyčia.Kelionė į Kalabriją Italija, Piedigrotta(Chiesa di Piedigrotta di Pizzo) bažnyčia.Kelionė į Kalabriją Italija, Piedigrotta(Chiesa di Piedigrotta di Pizzo) bažnyčia.

Pizzo, Kalabrija. Kaip ir daugelyje kitų Kalabrijos vietų, Pizzo turi gilią istoriją. Miestą tikriausiai įkurė kolonistai iš nežinomos senovės Magna Grecia vietovės, tačiau šiuo metu nėra jokių tai patvirtinančių dokumentinių ar archeologinių įrodymų. Taigi Pizzo istorija prasideda 1300 m., Kai yra dokumentuojama, kad egzistuoja vienuolių bazilijonų bendruomenė, fortas ir žvejų kaimas. Pizzo pavadinimas (išvertus – paukščio snapas arba išsikišęs taškas) puikiai dera su tufos iškyšuliu, išsikišusiu į jūrą netoli Angitola upės žiočių.

Kelionė į Kalabriją Italija, Pizzo

Geriamasis fontanas Garibaldi. 1860 m. rugpjūčio mėn. brigada rado gaivinančio vandens iš šio fontano. Jų garbei „Fontana Vecchia“ tapo „Fontana Garibaldi“. Šio vandens skonį lemia didelis geležies kiekis, gaunamas iš turtingo pilko granito uolienos. Ne visiems patinka šis skonis, tačiau jis kupinas gydomųjų savybių.

Vicolo dei Baci – bučinių alėja

Castello Murat pilis.

Murato pilis buvo pastatyta dviem skirtingais istoriniais laikotarpiais. Pirmoji pastatyta dalis buvo vienintelis didelis bokštas, vadinamas „Torre Mastia“, arba apžvalgos bokštas. Jis buvo pastatytas 1300-ųjų pabaigoje. Aragono karalius, likęs vienas prieš turkus, norėjo užsitikrinti savo karalystę, įsitvirtindamas pakrantės zonase, kurioms grėsmė buvo didžiausia. 1480 m. lapkričio 12 d. potvarkiu jis paskelbė Kalabriją, įtvirtino Reggio ir pastatė pilis Krotonėje, Cariati, Corigliano, Belvedere, Pizzo ir kitose vietose. Tvirtas stačiakampis pagrindas turėjo būti pridėtas su kitu bokštu (kūgio formos), šiek tiek mažesniu už ankstesnį bokštą, ir po juo, prieplaukoje, buvo pastatytas nedidelis budėjimo bokštas. Statybos darbai prasidėjo 1481 m. baigėsi 1485 m. Pabaigta pilis turėjo savo artileriją, ji turėjo savo karius, kuriems vadovavo valdininkas. ilis niekada nebuvo kilminga rezidencija, tačiau dažniausiai naudojama kaip karinė tvirtovė ir kalėjimas. Pilį iš dalies apgadino 1783 m. Žemės drebėjimas, sugriovęs viršutines kameras, kurios buvo atstatytos 1790 m. Ir už kurias sumokėjo kunigaikščio administracija. Kai kurios pilies konstrukcijos buvo prarastos, tačiau apskritai ji išsaugo savo pirminę išvaizdą. 1806 m. panaikinus feodalizmą, jis tapo Pizzo savivaldybės nuosavybe. 1892 m. birželio 3 d. dekretu jis buvo paskelbtas nacionaliniu paminklu.

 

Buvęs Neapolio karalius Joachimas Muratas, kuris buvo Napoleono svainis, kelioms dienoms buvo įkalintas miesto Aragono pilyje ir čia paskirta mirties bausme. Ji buvo įvykdyta sušaudant 1815 m. Spalio 13 d. pagrindinėje pilies salėje ir galbūt buvo palaidotas San Giorgio bažnyčioje. Paradoksalu, bet dabar pilis vadinama Castello Murat.

 

„Siekite krūtinės … ne veido“
Paskutiniai žodžiai, pasakyti prieš mirtį, yra didvyriški, be baimės. Jo žvilgsnis krypo į tą jūrą, kuri žadėjo dideles pergales ir kuri vietoj to nuvedė jį iki paskutinių dienų, tos pačios jūros, kuri skiria jį nuo didžiųjų meilių: Karolinos, Achilės, Letizijos, Liusjenos ir Luisios.

 

Pilies viduje galima pamatyti istorinę rekonstrukciją su keletu istorinio kostiumo manekenų, atkartojančių paskutines Joachimo Murato gyvenimo dienas. Pusiau po žeme esančiuose rūsiuose ilgas ir siauras koridorius veda į kameras, kuriose buvo laikomas Muratas ir kai kurie jo kariai. Pirmajame aukšte yra patalpa, kurioje vyko teismo procesas prieš Neapolio karalių. Kamera, kurioje jis praleido paskutines savo gyvenimo akimirkas ir, galiausiai, kur parašė atsisveikinimo laišką savo žmonai Karolinai ir keturiems savo vaikams. Galerijoje galima pamatyti vietą, kur jis buvo nušautas 1815 m. Spalio 13 d.

 

Iš pilies terasos atsiveria gražus vaizdas į Šv. Eufemijos įlanką ir rūkstantį Stromboli, taip pat galime pamatyti Pizzo aikštę, miesto gyventojų susitikimo vietą.

Kelionė į Kalabriją Italija, Pizzo, Castello Murat pilis.Kelionė į Kalabriją Italija, Pizzo, Castello Murat pilis.Kelionė į Kalabriją Italija, Pizzo, Castello Murat pilis.
1783 m. miestą beveik sunaikino žemės drebėjimas, o 1905 m. miestas patyrė tam tikrą žalą dėl tos pačios priežasties.
Kelionė į Kalabriją Italija, Pizzo,

Tropea.

Vien pavadinimas „Tropea“ signalizuoja (tiek italams, tiek užsieniečiams) saulę, jūrą ir nepamirštamas akimirkas. Ši nuostabi vieta yra Vibo Valentia provincijoje, palei dievų pakrantę, dar vadinamą „gražia pakrante“ (Costa Bella) dėl savo įkvepiančių panoramų ir netoli esančių nuostabių Eolo salų.

 

Tropėja, atsiverianti į Tirėnų jūrą, iš tikrųjų yra viena iš labiausiai užburiančių vietų Kalabrijos pakrantėje. Legenda byloja, kad miestą įkūrė Heraklis, grįžęs iš darbo prie Heraklio stulpų (šių dienų Gibraltaro sąsiauris). Jau Romos laikais lankyta Tropėja VIII amžiuje galiausiai tapo vyskupija. Tada Kalabrijos mieste suklestėjo būtent normanai, o visų pirma Angevinai ir Aragoniečiai.

Kelionė į Kalabriją Italija,Tropea

 

Santa Maria dell’Isola benediktinų bažnyčia yra viena iš Tropėjos ikonų: ji pastatyta iškyšulyje. Paslėpta savo senovės kilmę nauja išvaizda, kurią įgijo, kai ji buvo gerokai atnaujinta po to, kai ją apgadino baisus žemės drebėjimas 1905 m. Tikėtina, kad bažnyčia pastatyta tarp VI ir IX amžiaus, iš pradžių ji priklausė vienuolių bazilijonų bendruomenei. XI amžiuje ji buvo perduotas benediktinams, kuriems jis priklauso iki šiol. Statinys yra nedaugelio mitų ir legendų centre: pasakojama apie atvejį, kai dvi bombos buvo pastatytos prie bažnyčios įėjimo, bet niekada nesprogo, tariamai dėl Tropėjos Mergelės suteiktos apsaugos.

 

Santa Maria dell’Isola benediktinų šventovė yra nuostabi ir nesunku suprasti, kodėl tai yra viena labiausiai fotografuojamų Tropėjos vietų.

Kelionė į Kalabriją Italija,Tropea, Santa Maria dell’Isola benediktinų bažnyčiaKelionė į Kalabriją Italija,Tropea, Kelionė į Kalabriją Italija,Tropea,
Kelionė į Kalabriją Italija,Tropea, Santa Maria dell’Isola benediktinų bažnyčia



Belvedere Piazza del Cannone – Piazza del Cannone apžvalgos aikštelė
Kelionė į Kalabriją Italija,Tropea, Santa Maria dell’Isola benediktinų bažnyčia

Kelionė į Kalabriją Italija,Tropea, Santa Maria dell’Isola benediktinų bažnyčia

Affaccio del Corso – apžvalgos aikštelė. Pėsčiųjų gatvės Vittorio Emanuelle centrinės gatvės gale esančios aikštelės atsiveria šis nuostabus vaizdas. Tai aptverta terasa tiesiai senojo Tropėjos uolos viršuje, virš gražaus Tropėjos paplūdimio. Vaizdai yra nuostabūs!
Kelionė į Kalabriją Italija,Tropea,

Duomo di Tropea (Cattedrale di Maria Santissima di Romania) – Tropėjos katedra.

Vakaras mieste užbaigiamas su Aperitivo bare VENETO.

 

Aperityvas dažnai apibūdinamas kaip kažkas panašus į Amerikos laimingąją valandą, tačiau iš tikrųjų tai yra kur kas daugiau. Aperitivo yra gėrimas prieš valgį, specialiai skirtas apetitui sužadinti.

 

Manoma, kad šiuolaikinio aperito idėją sugalvojo (arba veiksmingai pardavinėjo) distiliuotojas Antonio Benedetto Carpano, kuris taip pat sukūrė vieną iš pirmųjų vermuto rūšių Turine 1786 m. Jis teigė, kad jo ypatingas stiprinto baltojo vyno, įvairių žolelių ir prieskonių derinys skatina apetitą ir yra tinkamesnis gerti damoms nei raudonas vynas.

 

Taigi jis tapo vienu iš pirmųjų populiarių aperityvo gėrimų. Tradiciškai aperityvo kokteiliai dažniausiai būna lengvi, o skoniai – kartūs, vadinasi, jie puikiai derinami su sūriais užkandžiais. Užkandžiai ir kiti lengvi patiekalai turėtų būti teikiami tol, kol geriate, nors maisto rūšys labai skiriasi, pradedant sūriu ir konservuota mėsa, baigiant kišais, daržovėmis, picomis ir net mažomis makaronų lėkštėmis. Idėja yra užkandžiauti, tačiau daugelis jaunų italų ir kitų turistų vietoj vakarienės pradėjo naudoti aperityvą.

Kelionė į Kalabriją Italija,Tropea, Santa Maria dell’Isola benediktinų bažnyčia

Italijoje būtina apsilankyti šeimos agroturizmo restorane. Mes nuvykom į Ristorante la casareccia da Franco.

Dėka trijų restoranų kartų patirties, „Casareccia“ reprezentuoja tipišką Kalabrijos virtuvę. Galėjome paskanauti gausių užkandžių su tipiškais vietiniais produktais, saliamis, prosciutto, šviežiu „pecorino“ (ožkos sūriu), pupelių virtinėmis, paprikomis, „nduja“. Antram patiekalui užsisakėme keptos mėsos, praturtintą kvapniais garnyrais. Galiausiai desertui pasirinkome gardų naminį „Pizzo“ „gelati“ ir naminį citrinos šerbetą.

 

Esu girdėjusi terminą ‘ištiko maisto koma“, bet aš ją ten patyriau.

Naktinis Capo Vaticano peizažas.Rugsėjo 5

 

Septintoji kelionės diena.

 

Vietinio miestelio desertinėIr paskutinė vakarienė Indian beach restorane ant jūros kranto.

Rugsėjo 6


Aštuntoji kelionės diena

 

Kelionės tikslas – Katanija. Čia grąžinsime automobilį ir lėktuvu skrisime į Varšuvą. Iš Varšuvos autobusu pasieksime Lietuvą.

 

Po 2 valandų kelio, 7 ryto paliekam žemyninę Italijos dalį ir keliamės per Mesinos sąsiaurį į Sicilijos salą.

Išvažiavom labai anksti su tikslu, kad stabtelėsime Taormina mieste.

Mesina

Taormina yra miestas Sicilijoje (Italija), Mesinos provincijoje. Maždaug nuo 400 m. pr. m. e. šioje vietoje buvo senovės graikų kolonija Tauromenium, 212 metais prieš mūsų erą miestą valdė romėnai. Taormina yra populiari, turistų lankoma vieta.

 

Šalia Taorminos yra Isola Bella gamtos rezervatas, Capo Sant’ Andrea urvai. Netoliese – didžiausias veikiantis ugnikalnis Europoje – Etna.

 

Nuo XIX a. pabaigos Taorminoje apsigyveno nemažai menininkų, rašytojų, intelektualų, tarp kitų – David Herbert Lawrence ir Wilhelm von Gloeden. Jau virš 50 metų rengiamas Taorminos Filmų Festivalis, kurio metu filmai rodomi senajame Graikų teatre pastatytame ekrane.

Kelionė į Kalabriją Italija, Taormina

Ancient Theatre Teatro greco (Graikų teatras), senovinio teatro griuvėsiai, iš tiesų yra ne graikų, o II a. pr. m. e. buvusio tikrojo graikų teatro vietoje pastatytas romėnų teatras. Diametras – 109 metrai, ir tai yra antras pagal dydį tokio tipo teatras Sicilijoje. Šiuo metu jame rengiami operos ir dramos vaidinimai, muzikos koncertai. Senovės graikai mėgo statyti savo pastatus gražiose vaizdingose vietose. Čia jie rado Etnos ir Naxos įlankas, iš kurių atsiveria nuostabus vaizdas. Kai giedras dangus, galima grožėtis Kalabrijos pakrantėmis.

 

Tai tikrai yra pagrindinis miesto paminklas ne tik dėl savo vidinės meninės vertės, bet ir dėl vaizdingos vietos, kurioje jis yra. Vaizdas, kuriuo mėgaujamasi iš viršaus, netgi apibrėžiamas kaip „par excellence“ vaizdas. To, kurio negalima praleisti būnant Sicilijoje.

Kelionė į Kalabriją Italija, Taormina, Ancient Theatre Teatro greco (Graikų teatras)Kelionė į Kalabriją Italija, Taormina, Kelionė į Kalabriją Italija, Taormina,

Park Giovanni Colonna, Duke of Cesarò. Taorminos viešasis sodas, kuris kažkada priklausė anglų didikei ledi Florence Trevelyan, XIX a. pabaigoje buvo pastatytas pagal angliškų sodų pavyzdį.

 

Parkas yra pastatytas skirtingais lygiais, sujungtas plačiais laiptais ir laipteliais, vedančiais į mažas aikštes, paslėptas tarp daugybės nuostabių augalų, dėl kurių šis parkas yra tarsi mažas botanikos sodas. Sodo viduje radome vadinamuosius „Viktorijos laikus“, keletą fantastinių konstrukcijų, turinčių akivaizdžią Rytų įtaką, kur ledi Florence eidavo tapyti ar pasitikti savo svečius.

Kelionė į Kalabriją Italija, Taormina, Park Giovanni Colonna, Duke of Cesarò.Kelionė į Kalabriją Italija, Taormina, Park Giovanni Colonna, Duke of Cesarò.

Vaizdas nuo apžvalgos aikštelė į Isola bella.

 

Nedidelę Isola Bella salą 1890 m. nusipirko panelė Florence Trevelyan, kuri ją pagerino pastatydama namą ir augindama retus brangius išskirtinius augalus. 5-ajame dešimtmetyje jis tapo elito viešbučiu ir 1984 m. kultūros paveldo departamentas paskelbė apie didelį istorinį ir meninį susidomėjimą. Daugiau nei sala yra laikoma žemyno atšaka, sujungta plona akmenuoto paplūdimio juosta, kuri centrinėje dalyje lieka panardinta. Šiandien ją valdo Katanijos universiteto aplinkos apsaugos centras.

Kelionė į Kalabriją Italija, Taormina, Isola bellaKelionė į Kalabriją Italija, Taormina, Isola bellaKelionė į Kalabriją Italija, Taormina, Isola bellaKelionė į Kalabriją Italija, Taormina, Isola bella

 

Juozapo bažnyčia

 

Pastatyta tarp XVII amžiaus ir XVIII amžiaus pradžios, ši baroko stiliaus bažnyčia dominuoja priešingoje IX balandžio aikštėje, garsėjančioje nuostabiais vaizdais. Bažnyčios centre yra viena nava su kupolu. Jo sienas puošia tinkai, vaizduojantys gėlių motyvus ir sparnuotas angelų galvas, pagal baroko meno simboliką, ir įvairūs paveikslai, vaizduojantys pranašus ir evangelinius epizodus.

Kelionė į Kalabriją Italija, Taormina,

Sicilijos Maurų galvos: MEILĖS LEGENDA

 

„Maurų galvos“ arba „teste di moro“ yra spalvingos keramikos vazos, vaizduojančios vyro ir moters veidą su iškilminga karūna. Gana dažnas didelių ir mažų Sicilijos miestų terasų ir sodų bruožas, kuris laikui bėgant paplito Italijoje.

 

Nepaisant populiarumo, nedaugelis žino, kad šios brangios vazos turi ilgą istoriją, susipinančią su legendomis. Kai kurie sako, kad maždaug XI amžiuje Palermo arabų kvartaluose – tada vadinamuose Al-Halisah (tai yra „išrinktasis“, „tyrasis“), o dabar kaip „La Kalsa“ – buvo graži, drovi mergina, kuri buvo užsidariusi savyje ir mėgo prižiūrėti gėles savo balkone. Veržlus maurų vyras, eidamas pro jos namus, jaučiasi beviltiškai ją įsimylėjęs. Ji įsimylėjo ir jį, bet, deja, jis jai nebuvo pasakęs, kad turi žmoną ir vaikus Rytuose, kur netrukus grįš.

 

Kai mergina sužinojo tiesą, ji buvo taip įsiutusi ir įskaudinta dėl pažeminimo. Ji laukė, kol vyras užmigs, ir nukirto jam galvą, kad niekada negalėtų išeiti. Ji padėjo galvą ant savo terasos, paversdama ją vazele ir pasodindama joje baziliko sėklą. Prieskonio pavadinimas kilo iš graikų kalbos „basilikos“, reiškiančios „karaliaus augalą“. Augalas stiprėjo, kiekvieną dieną laistomas mergaitės ašaromis. Kaimynai liko sužavėti ir sukūrė savo terakotos vazas, primenančias vyro galvą. Nuo tada „maurų galvos“ pasklido po visą Siciliją kaip simbolis, rodantis amžiną meilę ir tai, kaip dvi sielos gali būti amžinai kartu, bet daugiau niekada nebesusitinka.

Asmenukė iš Katanijos oro uosto. Skrendam į Varšuvą.
Iš oro uosto vykstame į miesto centrą.

Vakarienė Varšuvoje.Vidurnaktį pajudėjome į Lietuvą.

Rugsėjo 7

Aštuntoji kelionės diena

Mes jau Vilniuje. Atsisveikiname ir grįžtame į savo namus.
Dabar mūsų laukia Covid-19 testai bei 14 dienų saviizoliacija.
Nei vienas iš mūsų viruso nepasigavome. Vadinasi, išties keliavome saugiai.

Lauktuvės.

Apie kalionę rašė ir žurnalas VESTUVĖS.lt, žiemos numeryje.